Visi mes žaidžiam ir moralizuojam,
taip naiviai klystam ir filosofuojam.
Mes – lyg šizofrenikai visi.
Laikai ir erdvės mums neegzistuoja,
mirgant žvaigždėms, apie gyvenimą dainuojam.
Mėnuli, kas tu? Tėvas paslapčių visų
ar ramstis paskutinis, sielos prakirstos
laiptelis, nelyginant koksai
grumstelis, kuris tekštels kai kada,
ir išduš langai visi tada.
Į tavo blausią šviesą veidai sustingę atsiliepia,
per amžinus vargus jie išsišiepę,
jie tikis dar šviesios, garbingos paramos.
Naivuoliai mes visi – kaip tie vaikai maži...
Kaip lašą paskutinį spaudžiam savo
pilką būtį, nelyginant vaikai skambutį.
Iš kur einu? Į kur einu? Kokia prasmė,
sakyki tu?
Ir kam užgimt, jei reiks numirt?
Kokia prasmė gyvent, naivus pasauli,
ir kokias paslaptis pateiks dar saulė?
Kažkas dar bando medituoti savo
kvailą kūną...
O man vis vieną: hamletiškai – būti
ar nebūti, galėčiau nors ir šiandien žūti,
nes akmenys krūtinę man užgulę,
ir nerandu jėgos, kuri prikeltų šaltą širdį.